Search

Apie Nijolės Bražėnaitės ir Juozo Lukšos Meilės Laiškus ir Laikmetį...

Kalbėjausi vakar telefonu su Nijolė Bražėnaitė Niujorke. Ji džiaugiasi, kad išleidau jos ir Juozo Lukšos meilės laiškų knygą, „Apie anuos nepamirštamus laikus“, džiaugiasi, kad jai suteikta galimybę pasidalinti kas brangiausia jos širdyje su Lietuva, o ypač su Lietuvos jaunimu. Tačiau, ilgai Nijolė jaudinosi ir aš jaudinausi. Skaitytojai, būkite švelnūs. Įsivaizduokite kaip yra sunku ir skaudu tokius intymus asmeniškus laiškus paleisti į pasaulį, kaip sunku atskleisti viešumai savo gražiausius ir skaudžiausius išgyventas dienas...

Nijolė ir aš norėtume padėkoti Lietuvos Prezidentui G. Nausėdai už jautrią įžanginį žodį. Kai prieš savaitė perskaičiau Prezidento Žodį Nijolei per telefonu, ji man pasakė: „Laima, jeigu Tau kada nors gyvenime pavyks sutikti Prezidentą, prašau perduok nuo manęs, kad jo žodžiai apie mano ir Juozu laiškus mane padrąsino, kad tikrai verta juos išleisti“.


Ilgai su savimi atlikau sąžinės ataskaita, ar teisingai pasielgiau, kad atvežiau į Lietuvą Nijolės meilės laiškus rašytus savo mylimajam Juozui iš Sancellemoz sanatorijos Prancūzijoje. Tačiau, man pasakė istorikas Saulius Sužiedėlis, kad turiu atsakomybę istorinius laiškus viešinti ir išleisti knygą Lietuvoje. Tuo aš tikiu. Ateina laikas, kai kas yra asmeniška tampa istorija, o istorija priklauso tautai.

Nijolė norėjo savo laiškus sudeginti, kaip Juozas jai liepė prieš išskrisdamas, niekam nerodyti, bet galiausiai patikėjo man. Jos pasitikėjimas man yra jautrus mūsų ilgų metų bendravimo vaisius. Aš Nijolės pasitikėjimą, kad išleisčiau dėrimai, atsakingai, jos ir Juozo laiškus, priimu kaip didelę atsakomybę. Seniai su Nijolė kalbėjau, kad reikėtų jos laiškus išleisti kartu su Juozu vienoje knygoje. Paskutiniu metu Nijolei atsirado pasiūlymai kurti iš savo ir Juozo meilės istorijos romanus, muzikinį teatrą, meninės filmus ir tt. Tačiau, Nijolė yra mokslininkė, patologė, medikė, ji yra racionalus žmogus, kuris pasitikai faktais ne fantazijom. Jos atsakymas tokiems sumanymams yra kad jai sukelia nerimą, nes tai būtų tikros istorijos iškraipymas. Man atrodė, kad tinkamiausias sprendimas būtų išleisti jos laiškų knyga su akademinė leidyklą, tad jai pasiūliau Lietuvių Literatūros ir Tautosakos Instituto leidykla. Aš jai pasiūliau tokią mintį 2019 m. ir ji sutiko, su sąlyga, kad mes kartu parašytume knygos įvadinį straipsnį ir ten papasakotume skaitytojams visas laiškų ir Juozo ir Nijolės meilės istorijos detales – kaip laiškus išsaugojo SŽV dirbanti Amerikos lietuvė sekretorė prieš pat Juozui išskrendant į savo misiją, kaip netikėtai 2006 radome Eleonora Labanauskienė, kuri kartu su vyru, Vincu Labanausku, slėpė Juozą Lukšą ir Adolfą Ramanauską-Vanagą savo namų bunkeryje šešis mėnesius 1950 – 1951 m., kaip kartu su Nijolė 2006 metais nuvažiavome pas Labanauskus ir Nijolė susitiko su Eleonorą ir jos viską išsikalbėjo apie tuos anuos nepamirštamus laikus.

Pati Nijolė aktyviai dalyvavo knygos kūrime. Net negaliu atsiminti kiek kalbėjomės telefonu per pandemija, kai ji su manim dalinosi prisiminus iš karo ir pokario laikmečio ir jos pažintį su Juozu. Nustebau, kai papasakojo tokių dalykų, kurių ankščiau ne pasakojo, kaip pvz. Berlyne jai būdama studentė Naciai ją suėmė už jos veikla lietuviškoje antinacinėje organizacijoje ir grasino nušauti. Kiekvieną šitos knygos žodį perskaičiau Nijolei arba per telefoną arba gyvai šią vasarą pas ją namuose Niujorke. Dėl akių ligos Nijolės regėjimas itin silpnas, tai skaitymas garsiai įprastinis mūsų bendravimo dalis.

Esu dėkinga Lietuvos Kultūros Tarybai už knygos finansavimą. Be LKT paramos šitos knygos nebūtų. Esu dėkinga Lietuvių Literatūros Tautosakos Institutui, kad knyga išleido. Be galo esu dėkinga redaktorei Danutei Kalinauskaitei. Danutė skaitė ir redagavo Nijolės ir Juozo laiškus, jautriai įsiklausydama į to laikmečio kalbėseną ir redaguodama išsaugojant jų kalbos autentiškumą. Danutė taip pat suredagavo mano įvadinį straipsnį, „Mano brangus Juozuk“ ir manau, kad darbo turėjo daug, nes lietuvių kalba man nėra gimtoji, visas studijas atlikau Amerikoje anglų kalba. Danutė redagavo išsaugodama mano autentišką Amerikos lietuvių maniera bet tuo pačiu pritaikydama kalba prie standartinės lietuvių kalbos vartosena. Dėkoju Rokui Gelažiui už knygos dizainą, už tai, kad važiavome į Juozo Lukšos-Daumanto Gimnazijos Muziejų fotografuoti originalus laiškus ir Juozo ir Nijolės vestuvinį albumą. Esu dėkinga istorikui ir politikui Kęstučiui Girniui už straipsnį, „Neeilinis partizanas“. Skaitydama straipsnį kartu su Nijolė ji nustebo kiek daug detalių po tiek metų sužinojo. Esu dėkinga Juozo Lukšos-Daumanto Gimnazijos Direktoriui Vidmantui Vitkauskui, kuris maloniai persiuntė Juozo Lukšos laiškus ir leido naudotis šioje knygoje. Taip pat, Vidmantas pasidalino nuotraukas, kurios saugojamos Gimnazijos muziejuje. Vidmanto palaikymą ir entuziazmą nuolatos jautėme rengiant knygą.

Norėčiau padėkoti visiems Instituto darbuotojams, prisidėjusiems rengiant šią knygą: Juozo Lukšos laiškus skaitmeninusiai Reginai Liutkevičienei, laiškų kupiūras iš rankraščių rinkusiai Elvyrai Eitutienei, abiejų autorių laiškų korektūroms, Virginijui Gasiliūnui ir Ievai Mažunaitytei. Dėkoju knygos recenzentams dr. Aistei Kučinskienei ir dr. Gediminui Mikelaičiui.

Dėkoju visiems skaitytojams ir bendraminčiams...

"Mylėti kitą yra prisliesti prie to, kad šviesiausia žmogaus sieloje. Paleisti mylimąjį eiti savo sielos ir įsitikinimų keliu yra aukščiausia meilės išraiška. Tai ir yra tą meilės dovana, kurią Nijolė Bražėnaitė padovanojo partizanų vadui Juozui Lukšai-Daumantui, kai jį išleido sugrįžti į Lietuvą toliau kariauti rezistencijoje prieš sovietų okupaciją. Jauna pora paaukojo savo asmeninę laimę dėl aukštesnio tikslo - kovos už Lietuvos Nepriklausomybę. Toks jų meilės paradoksas - vienas kitą surasti, tada paleisti - nulėmė dvejus metus trukusią meilės istoriją, prie kurios per jų laiškus, rašytus vienas kitam, mes dabar prisiliečiame". Laima Vincė, "Mano brangus Juozuk..

Nijolė Bražėnaitė susitinka su Eleonora Labanauskienė, kuri slepė Juozą Lukšą šešis mėnesius, 1950 - 1951, po to, kai sugrįžo su savo misiją į Lietuvą. Nuotrauka daryta, 2006 m.


4 views0 comments

Recent Posts

See All